Žmogaus pėdai tenka išlaikyti ir nešioti kūno svorį. Suprantama, kad tai turi būti labai tvirtas ir nepriekaištingai veikiantis mechanizmas su ilgalaike veikimo garantija. Susipažinus su žmogaus pėdos anatomine sandara ir jos fiziologinėmis ypatybėmis galima įsitikinti, kad ji visiškai atitinka tokiam mechanizmui keliamus reikalavimus. Pažvelgus į pėdos formą galima pastebėti, kad ji skirta atlaikyti dideliems svoriams. Žmogaus pėda sukurta panaudojant skliautų principą. Būtent skliautas pasižymi geriausiomis atraminėmis savybėmis. Remdamiesi šiuo principu babiloniečiai, o vėliau ir kitų tautų architektai, statė ilgaamžius pastatus. Apie tai liudija šimtmečius tebestovinčios viduramžių pilys ir bažnyčios, rūmai ir Eifelio bokštas.
Žmogaus pėda sukurta panaudojant skliautų principą. Būtent skliautas pasižymi geriausiomis atraminėmis savybėmis. Remdamiesi šiuo principu babiloniečiai, o vėliau ir kitų tautų architektai, statė ilgaamžius pastatus. Apie tai liudija šimtmečius tebestovinčios viduramžių pilys ir bažnyčios, rūmai ir Eifelio bokštas.
Tačiau pėda nėra vien tik atraminė kūno dalis. Norint pilnai suprasti pėdos struktūrą, reikia ją įsivaizduoti dirbančią, judančią. Įsigilinę į pėdos judėjimo mechanizmą, matome, kad einant jos vienos dalies judesiai sukelia kitoje jos dalyje priešingos krypties poslinkius. Taigi, šiame judėjime galime pastebėti susisukančios spyruoklės, arba lingių principą. Lingių principu veikianti pėdų amortizacinė sistema, kurioje didelį vaidmenį atlieka pėdų skliautai, žmogui einant, bėgant, šokinėjant susilpnina smūgius pėdai atsitrenkus į žemę. Be to, pėdos atlieka ir balansinę funkciją. Galėdamos judėti savo sąnariuose įvairiomis kryptymis (lenktis, tiestis, pasisukti į vidų ar į išorę) žmogui stovint ar judant pėdos padeda išlaikyti kūno pusiausvyrą.
Žmogui einant, pėdos kontaktas su pagrindu trunka labai trumpai – tik dalį sekundės. Pirmiausia pagrindą paliečia kulnas, priekinei pėdos daliai esant kiek pakeltai. Po to į pagrindą atsiremia visa pėda. Dėl pado skliautinės formos, vidurinė pėdos dalis liečia pagrindą savo šoniniu paviršiumi. Kulnui, o kartu ir viduriniai pėdos daliai kylant į viršų, į pagrindą atsiremia priekinė pėdos dalis: padikaulių galvos, o vėliau – pirštai. Po to žengiamas kitas žingsnis. Mūsų laikysena, eisena stipriai įtakoja nuospaudų atsiradimus ant pėdų.
Nuospaudos
Nuospaudos – suragėjęs odos sluoksnis, atsirandantis odos ląstelėms pradėjus intensyviai gaminti keratiną odos apsaugai. Dažniausia to priežastis – netinkamai pasirinkta avalynė, tuomet nuospaudų atsiranda tose vietose, kur spaudžia batai, arba kur kojos pirštai taip spaudžiami, kad trinasi vienas į kitą. Nuospaudų yra įvairių rūšių, jos gali atsirasti visur — gan dažnas atvejis mano darbo praktikoje, kai nuospauda ir karpa būna kartu.
Dažnai linkę į nuospaudas žmonės gali turėti ir ortopedinių bėdų – yra plokščiapadžiai, turi nepakankamai susiformavusius pėdų skliautus, neteisingai išlinkusius pirštus. Tuomet susiformuoja neteisingi atramos taškai, kurie nuolat veikiami svorio, trinami avalynės sudaro storą apsauginį luobą.
Pėdų ar nagų grybelis
Kojos nuolat prakaituoja, negali kvėpuoti, dažnai sušlampa? Tuomet tikėtina, kad susidursite su nemaloniu „svečiu” – grybeliu, viena dažniausių pėdas užklumpančių infekcijų. Jis pirmiausia pažeidžia tarpupirščius, jie ima niežėti, oda parausta, pradeda skilinėti, luptis, trūkinėti padai. Taip pat gan dažnas atvejis, kai grybelio pradžia — kojos nagas, kuris buvo prieš tai nuspaustas ar traumuotas.
Laiku kreipiantis pagalbos, tokį grybelį galima greitai suvaldyti. Žmonės dažnai nepakankamai atkreipia dėmesį į pirmus galimus grybelio simptomus – odos paraudimą ar pasikeitusią nago spalvą. Ypač vyrai tai palaiko nuospauda, „nurašo” kokiai traumai. Negydomas pėdų odos grybelis ilgainiui gali netrukti išplisti į nagus – kai pėdų pažeidimai nebūna labai ryškūs, netrukdo žmogui, problema pastebima tik atsiradus pokyčiams naguose – pasikeitus jų spalvai, formai, pradėjus jiems trupėti. Kartais dar jaunystėje pasigautas užkratas gali visu „gražumu” pasireikšti kur kas vėliau. Vyresnio amžiaus tokių problemų kamuojamų žmonių sulaukiame daugiausiai.
Suprastėjusi kraujotaka, kitos ligos ir nusilpęs imunitetas taip pat sudaro palankesnes sąlygas grybelinei infekcijai. Tiesa, taip pat sėkmingai grybelinė infekcija iš nagų gali persimesti ir į pėdą. Paprastai šios infekcijos „eina” kartu ir yra glaudžiai susijusios. Be to, negydomas kojų grybelis gali išplisti ir į kitus odos plotus. Labai svarbu ligos neužleisti – gydymas daug ilgesnis, mažiau efektyvus, kai problema įsisenėjusi. Be to, grybelis – vartai antrinei infekcijai, kuri tampa pėdų, kojų odos uždegimų atsiradimo ir kartojimosi priežastimi. Svarbu laiku atkreipti dėmesį į pirmuosius simptomus.
Diagnostika ir gydymas
Kojų grybelio diagnostika nėra sudėtinga – galimas mikroskopinis ar pasėlio tyrimas, kuris trunka ilgiau, bet padeda nustatyti konkrečią grybelio rūšį. Svarbiausia tik tai, kad žmonės prieš tai nepultų užsiimti savigyda, naudoti kokių tepalų – tai gali trukdyti diagnostikai. Ir žinoma, kaip bebūtų keista, prieš tyrimą nerekomenduotina plauti kojų muilais – tyrimas bus tikslesnis.
Priklausomai nuo ligos pažengimo laipsnio, paciento amžiaus, gydymui gali būti skiriamos vietinio poveikio priemonės, gydomieji lakai, geriamieji vaistai. Prieš juos skiriant būtina atlikti kitus tyrimus, įvertinti pagrindinių organų veiklą. Gali būti taikomas ir alternatyvus, šiuolaikiškas gydymas lazeriu. Ieškant geriausio būdo padėti, gali būti kombinuojami keli gydymo metodai.
Todėl labai svarbu prieš pradedant gydymą pas podiatrus ar pėdos priežiūros specialistus konsultuotis su gydytoju. Pakliuvę pas specialistą pėdos priežiūros kabinete, jūs turite žinoti, jog visi patarimai turi būti aptarti ir su savo šeimos gydytoju, ir gydytoju dermatovenerologu.
Pėdos priežiūros specialistas, bendradarbiaudamas kartu su gydytoju, gali greitai ir efektyviai jums padėti pasiekti puikių rezultatų. Savo darbo praktikoje turėjau nemažai atvejų, kai rezultatai buvo pasiekti labai greitai. Kitiems sekėsi lėčiau, tik po kiek laiko pripažindavo, jog ne taip sąžiningai tepė priemones ar ne taip kruopščiai laikėsi tinkamų higienos įpročių.
Kaip apsisaugoti?
Grybeliu užsikrečiama tiesioginio kontakto su užsikrėtusiu žmogumi metu ar per apkrėstus paviršius – infekcijos pažeista avalyne, kilimu, grindų danga. Taigi pirmiausia reikia laikytis tinkamų higienos įpročių: nepatariama svečiuose įsispirti į svetimas šlepetes, vengti kontakto su paviršiais plikomis kojomis.
Didelė tikimybė „pasigauti” grybelį lankantis gausesnėse žmonių susibūrimo vietose: baseinuose, pirtyse, sporto klubuose, kur šilta, naudojamasi bendromis dušinėmis. Tokiose bendro naudojimo patalpose rekomenduojama avėti šlepetes. Profilaktiškai po apsilankymo sporto klube ar baseine galima naudoti specialias dezinfekcines priemones – purškalą ar kremą.
Siekiant išvengti ligos, taip pat patariama stiprinti imunitetą, dėvėti patogią avalynę, vengti sintetinių kojinių, prižiūrėti pėdų odą.
